Tamsios mintys, niūrios vizijos, tuščios svajonės, lyg juodos kuosos skraido aplink moterį, vilkinčią ilgu purpuriniu rūbu. Įskridusios į vidinį pasaulį jos norėtų ten susisukti lizdus. Tačiau stipri vidinė tikėjimo šviesa neleidžia juodiems paukščiams ten apsigyventi. Ir išskrenda į miestą, į pasaulį perkeistos šviesios, viltingos mintys, lyg balti paukščiai. Šie padangių sparnuočiai džiugiai įsikuria šviesiuose žaliuojančiuose ir žydinčiuose dangaus soduose. Kompoziciją papildžiau žodžiais iš pranašo Izaijo knygos. Ekspresyvus moters judesys, nuo vėjo banguojančios plaukų sruogų linijos, tamsios nakties fragmentai ir šviesos užlietas dangus kalba apie nuolatinę vidinę kovą ir viltingą pergalę. Jaukus miestelis prie jūros su gražiu bažnyčios bokštu, juodos ir baltos paukščių plunksnos kuria tikrovę, kurioje esame aš ir tu.