Moteris, vilkinti ilgą purpurinę suknią žvelgia į tuščią Lozoriaus kapą. Šis juodas uolos urvas nušviestas saulės spindulių. Ir išlaisvinto iš įkapių Lozoriaus aprišalai, lyg pilkas rūkas tirpsta saulės nutviesktame danguje, pro išsirišantį mazgą skverbiasi gyvybinga, ryški šviesa. Juodos uolos urvas simbolizuoja žmogaus baimę, neviltį, nepasitikėjimą ir liūdesį. Gyvas ir aktyvus saulės spindulys, sutrupinęs šią nevilties skylę, tai meilės ir vilties kupina pagalba, kurią suteikti gali mylintis žmogus. Ir sklendžia viršum šios džiugios išsivadavimo dienos, viršum suardytų nereikalingų suvaržymų ir susiraišiojimų gervė, kaip laisvės, drąsos, vilties, tikėjimo simbolis.